Metsa matkarada - Marsruudid

Takas eina per Valmieros istorinį centrą ir žygeivių bei šiaurietiškojo žygeivių pamėgtą Atpūtos parką, po to kerta kabantį tiltą, kerta Pauku priedes pušyną ir Bailių kalną. Iš ten eina Abulų takas, vingiuojantis palei upės krantus iki Brengulių alaus daryklos, o toliau, už Pūpolio, patenka į didžiulius, negyvenamus miškų plotus. Pirmoji šios atkarpos dalis eina pro daugybę nedidelių vasarnamių kaimelių su tokiais pavadinimais kaip Enerģētiķis, Saulītes, Sprīdītis, Gaujmaļi, Pūpoli ir Gaujaslāči, kurie iš pradžių buvo įkurti sovietmečiu kaip Valmieros ir aplinkinių teritorijų gyventojų vasarnamių rajonai. . Netoli Ūdrinių Miško takas veda upių vagų labirintu ir pasuka į šiaurę, kirsdamas Gaujos tiltą, kur įrengta poilsio ir plaukiojimo stotelė. Už 1,5 km yra Strenčių centras. Dalis ruožo eina per Šiaurės Gaujos saugomo kraštovaizdžio teritoriją.

Miško tako pradžia šioje atkarpoje sutampa su Gaujos pažintiniu taku, einančiu pačiu upės krantu. Miško takas kerta A3 dviejose vietose (prieš posūkį į Sedą ir prieš Kaučią) (atsargiai!) ir toliau eina nedideliais miško keliukais, smėlio-žvyro karjeru, o toliau žvyrkeliu ties posūkiu į Olinas. Pavažiavę 3,5 km, vėl pasukite į dešinę ir nedideliais atokiais miško keliukais važiuokite link Spičų tilto, kur prie vadinamosios Zema salos (Žemos salos) atsiveria vieni gražiausių Šiaurės Gaujos („Žiemeļgauja“) saugomo kraštovaizdžio vietovės įžymybių. sala). Šios atkarpos pabaigoje, kur P24 kerta Spicu tiltą, yra vieta iškylai ir stovyklavietė.

Miško takas kerta Spičų tiltą ir veda prie keturių Kokšių ežerų (apie 4 km), kuriuos jungia nedidelis upelis. Čia rasite iškylų vietą, palapinių aikšteles ir pažintinį taką keliautojams. Aplink graži gamta, o miškuose gausu valgomųjų grybų. Pravažiavę paskutinį Kokši ežerą Dibeno ežerą, po valandos ar dviejų pasieksite Cirgalių kopų masyvą, kurį kirsite šiaurės-pietų kryptimi. Tolesnė Miško tako atkarpa kerta nemažą mišku apaugusią teritoriją, o šen bei ten matosi vieniša sodyba ar mažesnis ežerėlis. Atkarpa baigiasi mažame kaimelyje, pavadintame Zaķi. Kaime neteikiamos jokios paslaugos, todėl planuodami žygį būtinai apsvarstykite būtinus susitarimus ir apgyvendinimo galimybes. Atkarpa yra Šiaurės Gaujos („Žiemeļgauja“) saugomo kraštovaizdžio teritorijoje.

Už 1,5 km nuo Zakų Miško takas išsuka iš Sėlių–Vireši kelio (P23) ir tęsiasi nedideliu kaimo keliuku iki pat Zvārtavos, kur ilgos alėjos gale laukia Zvārtavos pilis. Pravažiavus Zvārtavą, Miško takas grįžta į P23 ir paėjus 2 km kyla į stačią kalvą, pasiekdamas Gaujienos centrą. Dalis ruožo yra Šiaurės Gaujos („Žiemeļgauja“) saugomo kraštovaizdžio teritorijoje.

Kelio ruožas tarp Gaujienos ir Līzespašto veda per atokius miškus, apsuptus didelių pelkių. Mežciems čia vienintelė gyvenvietė, o vienkiemių nėra. Toliau 5 km pėsčiomis nuo Līzespašto iki Trapenės atsiveria atviri agrariniai kraštovaizdžiai su vešliomis pievomis ir vakarų Alūksnės kalvoms būdingi kraštovaizdžiai. Maždaug pusė šių 5 km veda kvapą gniaužiančia Trapenės maumedžių alėja.